Antrasis susitikimas su jaunimu tapo natūraliu pirmųjų užsiėmimų tęsiniu. Praėjusį kartą kalbėjome apie svajones, norus, motyvaciją ir pirmuosius žingsnius. Šį kartą žengėme dar toliau – bandėme suprasti, kaip gerą mintį ar norą paversti tokiu planu, kurį iš tikrųjų galima pradėti įgyvendinti.

Užsiėmimai vyko įgyvendinant projektą „Stipri šeima – stipri bendruomenė: švietėjiškų veiklų ciklas“ (Nr. 11-576-K-0003), kurį vykdo Asociacija „Draugystės mazgas“ kartu su projekto partneriu – Šalčininkų Jano Sniadeckio gimnazija.

Užsiėmimus vedė edukologė, „Kartu tėvystėje“ įkūrėja Gitana Markevič, kuri kartu su jaunimu nagrinėjo, kaip išsikeltą tikslą paversti konkrečiu veiksmų planu ir ką daryti, kad gera idėja neliktų tik mintyse.

Ar jau žengei pirmąjį žingsnį?

Susitikimą pradėjome nuo paprasto klausimo: ar prisimename savo anksčiau išsikeltą tikslą ir ar jau pavyko ką nors dėl jo padaryti?

Svarbu buvo suprasti, kad net jei pirmasis žingsnis dar nebuvo žengtas, tai nebūtinai reiškia nesėkmę. Kartais tai tiesiog ženklas, kad tikslui pritrūko aiškumo, konkretaus plano, tinkamo momento arba pirmasis žingsnis buvo per didelis.

Todėl šį kartą jaunimas mokėsi į savo tikslus pažvelgti dar atidžiau.

SMART – kai tikslas tampa aiškesnis

Daug dėmesio skyrėme SMART metodui. Jaunimas mokėsi suprasti, kad gerai suformuluotas tikslas turi būti konkretus, išmatuojamas, pasiekiamas, svarbus pačiam žmogui ir turėti aiškų terminą.

Tačiau vietoj vien teorinio aiškinimo visa tai bandėme atrasti praktiškai. Dirbdami grupėse dalyviai analizavo įvairius tikslus, ieškojo, ko jiems trūksta, ir bandė juos „sutaisyti“.

Vienas žaismingiausių užsiėmimų buvo „SMART Burger“. Kiekviena „burgerio“ dalis simbolizavo vieną SMART elemento dalį: ką tiksliai noriu pasiekti, kaip pamatuosiu rezultatą, ar tai realu, kodėl man tai svarbu ir iki kada tai padarysiu.

Taip gana rimta tema tapo lengvesnė, suprantamesnė ir daug artimesnė jaunimui.

Kas mane stabdo, o kas gali padėti?

Svarbi vieta užsiėmimuose teko ir MAK kortoms. Jos padėjo ne tik galvoti apie patį tikslą, bet ir pažvelgti giliau: kas gali mane sustabdyti? Kas gali padėti? Kokius resursus jau turiu?

Kartais jaunas žmogus puikiai žino, ko nori, tačiau daug sunkiau jam įvardyti, ko bijo, kas trukdo pradėti arba kuo galėtų pasiremti. O kartais būtent čia ir slypi atsakymas, kodėl vieni planai pajuda į priekį, o kiti lieka tik mintyse.

Kalbėjome ir apie tai, kad pagalbos ar palaikymo prašymas nėra silpnumo ženklas. Siekiant savo tikslo svarbu mokėti pastebėti ne tik kliūtis, bet ir žmones, gebėjimus bei galimybes, kurios jau yra šalia.

„Neturiu laiko“, „pradėsiu pirmadienį“…

Žinoma, netrūko ir lengvesnių veiklų. Jaunimas savo žinias tikrino „Kahoot!“ viktorinoje, ieškojo dažniausiai pasitaikančių pasiteisinimų ir bandė jiems rasti realius sprendimus.

„Neturiu laiko“, „pradėsiu nuo pirmadienio“, „bijau, kad nepavyks“ – labai pažįstamos frazės ne tik jaunimui, bet ir mums, suaugusiesiems.

Todėl ši veikla tapo ne tik smagia užduotimi, bet ir proga pagalvoti, kas iš tikrųjų mus sustabdo ir ką galime pakeisti, kad vis dėlto pradėtume veikti.

Ką padarysiu per artimiausias 24 valandas?

Užsiėmimų pabaigoje kiekvienas dalyvis dirbo jau su savo asmeniniu tikslu. Reikėjo sau atsakyti: ką tiksliai noriu pasiekti? Kaip suprasiu, kad man pavyko? Ar tai realu? Kodėl tai man svarbu? Iki kada noriu tai padaryti?

Tačiau svarbiausias klausimas buvo labai paprastas:

Koks bus mano pirmasis žingsnis per artimiausias 24 valandas?

Būtent šis klausimas padėjo pereiti nuo planavimo prie veiksmo. Juk net pats geriausiai suformuluotas tikslas nieko nepakeis, jei nebus žengtas pirmasis žingsnis.

„Man pavyko, nes…“

Susitikimą užbaigėme nedidele kelione į ateitį. Jaunimas turėjo įsivaizduoti, kad savo tikslą jau pasiekė, ir parašyti sau žinutę iš ateities, prasidedančią žodžiais:

„Man pavyko, nes…“

Tai buvo galimybė dar kartą pažvelgti į savo tikslą, tik šįkart – iš perspektyvos žmogaus, kuriam jau pavyko. Ką jis padarė? Kas jam padėjo? Ko nepritrūko? Ką šiandieninis „aš“ galėtų iš jo išmokti?

Po šių dviejų susitikimų turbūt labiausiai norisi palikti vieną mintį: svajonė yra labai svarbi, nes ji parodo kryptį. Tačiau vien svajoti neužtenka.

Kartais didžiausias pokytis prasideda tada, kai galime sau aiškiai pasakyti:

„Žinau, ko noriu. Žinau, kodėl man tai svarbu. Ir žinau, ką padarysiu pirmiausia.“

Šios veiklos prisideda prie projekto „Stipri šeima – stipri bendruomenė: švietėjiškų veiklų ciklas“ tikslo – didinti Šalčininkų miesto socialinę įtrauktį ir gyvenimo kokybę, stiprinant bendruomeninius ryšius bei ugdant socialinius, emocinius ir kasdienio gyvenimo įgūdžius per švietėjiškas ir bendruomenines veiklas, skirtas socialinę atskirtį patiriantiems asmenims, ypač vaikams, jaunimui, tautinėms mažumoms ir nepasiturinčioms šeimoms.

Projektas įgyvendinamas pagal Šalčininkų miesto 2023–2029 m. vietos plėtros strategiją.

Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis (ESF+) ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.

Kartais atrodo, kad jaunam žmogui tikslų netrūksta – norisi geriau mokytis, daugiau sportuoti, kažko naujo išmokti, tobulėti ar daugiau pasiekti. Tačiau kur kas sunkiau atsakyti į kitą klausimą: o ką konkrečiai dėl to padarysiu?

Būtent apie tai jaunimas kalbėjosi motyvacijos ir tikslų išsikėlimo užsiėmimų metu. Veikla vyko įgyvendinant projektą „Stipri šeima – stipri bendruomenė: švietėjiškų veiklų ciklas“ (Nr. 11-576-K-0003), kurį vykdo Asociacija „Draugystės mazgas“ kartu su projekto partneriu – Šalčininkų Jano Sniadeckio gimnazija.

Užsiėmimus vedė edukologė, „Kartu tėvystėje“ įkūrėja Gitana Markevič. Jaunimas buvo kviečiamas kalbėti ne apie tai, kuo „turėtų“ tapti ar kokių tikslų iš jų tikisi kiti, bet apie tai, ko jie patys nori, kas jiems svarbu ir kaip iš gana migloto „norėčiau“ pereiti prie pirmojo realaus žingsnio.

Viskas prasideda nuo savęs pažinimo

Užsiėmimai prasidėjo nuo savęs pažinimo. Jaunimas galvojo apie savo stipriąsias puses, pomėgius, talentus, ateities planus ir tai, kas juos labiausiai motyvuoja.

Vienam svarbus rezultatas, kitam – aplinkinių palaikymas, trečiam – smalsumas, susidomėjimas ar noras būti pastebėtam ir įvertintam. Tai tapo gera proga dar kartą pamatyti, kad visi esame skirtingi ir vienos universalios motyvacijos formulės tiesiog nėra.

Todėl siekiant savo tikslo svarbu suprasti ne tik ką noriu pasiekti, bet ir kodėl man tai svarbu. Kai tikslas kyla iš paties žmogaus poreikių ir norų, daug lengviau ieškoti būdų jo siekti.

Nuo svajonės – prie konkretaus tikslo

Daug dėmesio skirta skirtumui tarp svajonės, noro ir konkretaus tikslo. Jaunimas mokėsi atpažinti, kada tikslas dar per daug neaiškus, kada jo neįmanoma išmatuoti, kada jam trūksta termino arba kada rezultatas apskritai mažai priklauso nuo paties žmogaus.

Dalyviai net tapo savotiškais „tikslų detektyvais“ – analizavo įvairius tikslus, ieškojo, ko juose trūksta, ir svarstė, kaip juos pakeisti, kad jie taptų konkretesni ir realesni.

„Noriu geriau mokytis“, „noriu daugiau sportuoti“ ar „noriu išmokti kažko naujo“ – tai puiki pradžia. Tačiau tikslas tampa daug realesnis tada, kai žmogus gali sau atsakyti: ką konkrečiai padarysiu, kada pradėsiu, kaip dažnai tai darysiu ir kaip suprasiu, kad man pavyko?

Kai motyvacijos pritrūksta

Kalbėta ir apie tai, kad motyvacija nėra pastovi. Vieną dieną norisi veikti ir atrodo, kad viskas įmanoma, o kitą – norisi viską atidėti vėlesniam laikui.

Todėl jaunimas kūrė savo „Jeigu – tada“ planus ir mokėsi iš anksto numatyti, ką darys tada, kai sumažės noras veikti ar atsiras kliūčių.

Jeigu pavargsiu – ką darysiu? Jeigu norėsiu atidėti užduotį – kaip sau padėsiu? Jeigu nepavyks iš pirmo karto – koks bus kitas mano žingsnis?

Tokios praktinės užduotys padėjo suprasti, kad ne visada reikia laukti motyvacijos. Kartais kur kas svarbiau turėti aiškų planą ir pradėti nuo nedidelio, bet konkretaus veiksmo.

Ne „kada nors“, o konkrečią dieną

Užsiėmimų pabaigoje kiekvienas dalyvis dar kartą grįžo prie savo asmeninio tikslo ir pažvelgė į jį jau kitomis akimis: ar jis konkretus? Ar realus? Ar turi terminą? Ar žinau, nuo ko pradėti? Ir, svarbiausia, ar tai tikrai mano tikslas?

Tuomet pirmasis žingsnis persikėlė iš minčių į realų planą – jaunimas jį įrašė į savo telefono kalendorių ar priminimus. Jau ne abstraktų „kada nors“, bet konkrečią dieną ir konkrečiu laiku.

Susitikimas baigėsi lengvesnėmis, refleksijai skirtomis veiklomis – motyvacinėmis mintimis, „Kahoot!“ užduotimis ir MAK kortomis. Kiekvienas dalyvis galėjo pasirinkti kortą, kuri geriausiai atsakė į klausimą: „Su kuo išeinu iš šiandienos užsiėmimų?“

Didelis tikslas prasideda nuo mažo žingsnio

Didžiausia tokių užsiėmimų vertė nėra ta, kad jaunas žmogus po jų jau turės tobulą penkerių metų planą. Kur kas svarbiau suteikti jam galimybę bent trumpam sustoti, geriau pažinti save ir sąžiningai savęs paklausti: ko aš pats noriu ir ką realiai galiu padaryti jau dabar?

Kartais tarp svajonės ir tikslo trūksta ne motyvacijos. Trūksta tik vieno aiškaus pirmojo žingsnio.

Tokios veiklos prisideda prie projekto „Stipri šeima – stipri bendruomenė: švietėjiškų veiklų ciklas“ tikslo – didinti Šalčininkų miesto socialinę įtrauktį ir gyvenimo kokybę, stiprinti bendruomeninius ryšius bei ugdyti socialinius, emocinius ir kasdienio gyvenimo įgūdžius per švietėjiškas ir bendruomenines veiklas, skirtas socialinę atskirtį patiriantiems asmenims, ypač vaikams, jaunimui, tautinėms mažumoms ir nepasiturinčioms šeimoms.

Projektas įgyvendinamas pagal Šalčininkų miesto 2023–2029 m. vietos plėtros strategiją, kuria siekiama mažinti socialinę atskirtį ir didinti bendruomenės socialinę integraciją.

Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis (ESF+) ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.